Geriu arbatą ir suvalgiau sūrelį. Rodos įprastas vakaras. Dar vasaros. Bet jaučiu, tiesiog kūnu ir siela, kad ji baigiasi, kad ir kaip nesinorėtų jos paleisti. Tarsi smėlis pro pirštus bėga paskutinios dienos. Širdį sunku, tarsi kažką paliekant. Tarp mano esamos chebros intrigos. Džiaugiuosi, kad į tai neįsivėliau. Girdžiu žiogus - sugrokit vasaros laidotuvių maršą, pasiimkit ją greičiau, gal ne taip skaudės. Šiandien susirūpinau egzaminais - pradėjau pirmą kart per vasarą spręsti. Smegenys sąstingy, bet būklė pakankamai gera. Pajaučiau, kad gera mokytis,kažką pažinti, suvokti. Truputėlį pasiilgau mokyklos. Bet tik truputėlį - to ritmo, mokslo, mokytojų. Bet taip nesinori paleisti vasaros, kuria buvai tu. Tu buvai didžiausias nuotykis. Ta para kartu - pati tikriausia vasara. Tik jos man ir reiketų dar kartelį, prašau. Bet žinau, vargu. Nors gal stovėsiu Vilniuj žiemos vakarą snaigėse apsikabinus tave ir šitas "vargu" bus nutolęs tarsi Mėnulis. Jau įsivaizduoju save su juodais batais ir striuke. O, kad būčiau nepažinus tavęs, kad nebūtų išleistas tas Stiliaus žurnalas. Noriu atsukti laiką į 2008 helovyno vakarą. Noriu ištrinti dabartį. Noriu šalčio, striukių ir kažko kito. Gal tiks tas liesas blondinas prie tabako krautuvės Akropoly ir Nerijus su mašina ir Vilnius. Mane slegia Ukmergė.
Tas sustingęs gyvenimas ir kasdienybė.
